1 skyrius

Kodėl kelionės moksleiviams yra svarbi ugdymo dalis?

Gido užrašai

6:40 ryto.

Daugeliui žmonių tai tiesiog darbo dienos pradžia.

Man – viena mėgstamiausių dienų.

Jeigu kalendoriuje parašyta, kad šiandien važiuojame į ekskursiją, vakare prieš tai dažniausiai užmiegu galvodamas ne apie maršrutą ar programą. Galvoju apie žmones, kuriuos sutiksiu.

Per penkiolika metų tokių rytų buvo šimtai.

Galėčiau mintinai nuvažiuoti beveik kiekvieną maršrutą. Žinau, kur sustosime kavos, kur vaikai pirmą kartą paklaus, kada valgysime, kur mokytoja primins suskaičiuoti vaikus prieš lipant į autobusą.

Tačiau yra vienas dalykas, kuris niekada nepasikeičia.

Kiekviena klasė yra visiškai nauja istorija.

Gal todėl niekada nemėgau ekskursijų, kurios prasideda po pietų.

Jeigu žinau, kad išvyksime tik dvyliktą ar pirmą valandą, rytas man tampa laukimu. Galiu bandyti dirbti kitus darbus, tačiau mintys vis tiek bus prie mokyklos, prie autobuso ir prie vaikų.

Todėl man patinka rytai.

Ryto oras.

Pirmoji kava.

Dar tuščias mokyklos kiemas.

Tas trumpas momentas prieš pasigirstant vaikų balsams.

Tą akimirką viskas dar prieš akis.

Ir turbūt todėl kiekvieną ekskursiją pasitinku taip, lyg ji būtų pirmoji.

---

Kelionė prasideda dar neprivažiavus mokyklos

Prieš važiuodamas į mokyklą dar spėju nuvežti savo vaikus.

Kiekvieną kartą pagalvoju tą patį.

Po kelių minučių į autobusą lips vaikai, kuriuos jų tėvai vienai dienai patiki mums.

Tai didelė atsakomybė.

Galbūt todėl niekada į ekskursiją nevažiuoju „tiesiog atidirbti“.

---

Yra dar vienas žmogus, nuo kurio priklauso visa diena

Atvykęs pirmiausia ieškau ne vaikų.

Ir net ne mokytojos.

Pirmiausia ieškau vairuotojo.

Per tiek metų supratau vieną paprastą dalyką.

Geras vairuotojas yra pusė geros ekskursijos.

Ne todėl, kad moka vairuoti.

Tai savaime suprantama.

Svarbiausia – tarpusavio pasitikėjimas.

Kai kartu važiuoji su žmogumi, su kuriuo supranti vienas kitą iš žvilgsnio, visa diena tampa lengvesnė.

Vaikai to gal ir nepastebi.

Tačiau jie labai greitai pajunta atmosferą autobuse.

---

Mokytojai, kuriuos labai gerbiu

Po kelių minučių pasirodo mokytojos.

Su daugeliu jų pažįstami jau ne vienus metus.

Todėl mūsų pokalbiai retai prasideda nuo maršruto.

– Kaip tavo vaikai?

– Kaip sekasi?

– Ar šį kartą gerą orą užsakei?

Visada nusišypsau.

Ir atsakau tą patį.

Blogo oro nebūna. Būna tik netinkamas pasiruošimas ir nusiteikimas.

Per penkiolika metų tuo dar neteko nusivilti.

Yra dar vienas dalykas, apie kurį dažnai pagalvoju.

Tėvai kartais net nesusimąsto, kiek daug laiko jų vaikai praleidžia su mokytojais.

Dažnai – net daugiau negu su pačiais tėvais darbo dienomis.

Todėl mokytojas man niekada nebuvo tiesiog žmogus, užsakęs ekskursiją.

Jis yra žmogus, kuris kiekvieną dieną padeda augti kitų vaikams.

Ir man atrodo, kad apie tai kalbame gerokai per mažai.

---

„O, čia vėl šitas gidas!“

Tai turbūt viena mėgstamiausių mano darbo akimirkų.

Prie autobuso ateina vaikai.

Staiga iš minios pasigirsta:

– O, čia vėl šitas gidas!

Po to dar vienas balsas.

– Su juo jau buvom!

Ir tada kažkas priduria:

– Bus gera ekskursija.

Tokiomis akimirkomis suprantu, kad vaikai prisimena ne tik vietas.

Jie prisimena žmones.

Ir tai turbūt didžiausias komplimentas, kokį gali gauti gidas.

---

Kiekviena klasė turi savo ritmą

Įlipu į autobusą.

– Labas rytas!

Iš autobuso tyliai nuaidi:

– Labas rytas…

Nusišypsau.

– Ne… Jūs dar nepabudę.

Bandome dar kartą.

– LABAS RYTAS!

Šį kartą jau visas autobusas atsako taip, kad net vairuotojas nusišypso.

Po kelių minučių užduodu klausimą.

– Ar žinote, kokį pirmą klausimą vaikai visada užduoda ekskursijoje?

Prasideda spėlionės.

– Kada grįšim?

– Kiek važiuosim?

– Ar bus laisvo laiko?

Atsakau.

– Ne.

Pirmas klausimas visada tas pats.

Kada valgysime?

Juokas.

Tada klausiu:

– O koks antras?

Vėl tyla.

– Kada valgysime.

Trečio net nebereikia klausti.

Visas autobusas jau choru šaukia:

KADA VALGYSIME?

Ir tą akimirką ledai ištirpsta.

Nuo tada mes jau keliaujame kartu.

---

Kodėl parašiau šį straipsnį?

Per daugiau nei penkiolika metų supratau vieną dalyką.

Žmonės dažnai galvoja, kad ekskursija prasideda tada, kai autobusas pajuda.

Man ji prasideda gerokai anksčiau.

Ji prasideda vakare, kai galvoju apie rytojų.

Ji prasideda ryte, kai vežu savo vaikus į mokyklą.

Ji prasideda tada, kai pasisveikinu su vairuotoju.

Kai mokytoja paklausia, ar užsakiau gerą orą.

Kai vaikai choru šaukia „Labas rytas“.

Ir tik tada prasideda kelionė.

Galbūt todėl po penkiolikos metų vis dar galiu nuoširdžiai pasakyti:

Man labai patinka mano darbas.