Panemunės pilys – viena įdomiausių Lietuvos krypčių moksleivių ekskursijai. Čia istorija susitinka su gamta, piliakalniais, legendomis, dvarų istorijomis, fiziniu aktyvumu ir Nemuno vingiais. Tai kelionė, kurioje mokiniai ne tik klausosi, bet ir eina, lipa, tyrinėja ir visą dieną būna kartu.

Yra kelionių, kuriose svarbiausia pamatyti kuo daugiau objektų.

Išlipai iš autobuso, nuėjai iki pilies, išgirdai kelis svarbiausius faktus, nusifotografavai ir keliauji toliau.

Ir yra Panemunė.

Čia toks kelionės principas neveikia.

Panemunės pilių maršrutas yra viena iš tų išvykų, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir išgyventi. Čia neužtenka pro autobuso langą pasižiūrėti į Nemuną ar iš tolo pamatyti pilies bokštą. Reikia išlipti, nueiti iki piliakalnio, užlipti, nusileisti, dar kartą užlipti, sustoti miške ar prie upės, klausytis gido pasakojimo ir tik tada suprasti, kiek daug istorijos telpa šiame kelyje.

Man pačiam tai viena labiausiai patinkančių Lietuvos krypčių.

Ir ne todėl, kad Panemunėje yra kelios gražios pilys.

Man patinka pati kelionės diena.

Čia galiu visą dieną dirbti gidu, pasakoti istorijas, jungti skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius, rodyti vietas, apie kurias mokiniai dažnai nieko nežino, o tarp pasakojimų dar lieka laiko pasivaikščioti gamtoje, užkąsti, pabūti kartu ir tiesiog pasidžiaugti kelione.

Todėl šiandien Panemunės pilių maršrutą norisi prisiminti iš naujo.

Galbūt jį iš naujo atras ir mokytojos, ieškančios įdomios ekskursijos moksleiviams Lietuvoje, kurioje būtų ne tik istorija, bet ir tikras kelionės jausmas.

---

Panemunė – ne viena pilis, o visas istorijos kelias

Kai sakome „Panemunės pilys“, dažnai pirmiausia pagalvojame apie gražius raudonų plytų pastatus, bokštus ir dvarų parkus.

Tačiau Panemunės pilių kelionė yra gerokai platesnė.

Šio maršruto istorija prasideda ne prie vienos konkrečios pilies. Ji išsidėsčiusi palei Nemuną – piliakalniuose, miesteliuose, dvaruose, senose kapinėse, miškuose ir vietose, apie kurias šiandien kartais išliko tik pasakojimai.

Kelionėje galima kalbėti apie Lietuvos kovas su kryžiuočiais, apie senąją gynybinę sistemą, apie Veliuoną ir Vilkiją, apie dvarininkų gyvenimą Raudondvaryje ir Raudonėje, apie 1863 metų sukilimą, apie žmones, kurie čia gyveno ir kūrė savo likimus.

O šalia viso to gyvena ir kita Panemunės istorija – legendos.

Apie užkeiktus kalnus.

Apie prasmegusius dvarus.

Apie vaiduoklius.

Apie meilę.

Apie nelaimingus likimus.

Apie žmones, kurie tikėjo, kad kai kurie dalykai vyksta ne šiaip sau.

Būtent dėl to Panemunės pilių maršrutas yra toks dėkingas gido darbui. Vienoje vietoje gali kalbėti apie tikrus istorinius įvykius, kitoje – apie žmogaus gyvenimą, o dar kitoje – papasakoti legendą ir palikti mokiniams patiems nuspręsti, kiek joje tiesos.

---

Kelionė prasideda dar nepasiekus pirmosios pilies

Vienas iš dalykų, kurie man patinka Panemunėje, yra tai, kad istorija prasideda dar važiuojant.

Nereikia laukti, kol autobusas sustos prie pirmojo objekto.

Pats kraštovaizdis jau pasakoja istoriją.

Nemuno slėnis, upių santakos, kalvos, miškai ir gyvenvietės nėra tik gražus vaizdas pro langą. Jie padeda suprasti, kodėl žmonės čia kūrėsi, kodėl būtent šiose vietose atsirado pilys ir piliakalniai, kodėl Nemunas šimtmečius buvo toks svarbus.

Pavyzdžiui, Nevėžis nuo seno buvo svarbus gamtinis riboženklis tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. Tais laikais, kai nebuvo šiuolaikinių žemėlapių ir navigacijos, žmonėms orientuotis padėjo upės, ežerai, medžiai, akmenys, piliakalniai ir net dangaus stebėjimas.

Tokie pasakojimai mokiniams leidžia istoriją pamatyti kitaip.

Staiga upė tampa nebe tiesiog upe.

Ji tampa kelio ženklu.

Piliakalnis – nebe kalnu.

Jis tampa vieta, kur kadaise buvo įtvirtinimas.

O Nemunas – nebe tik gražiu Lietuvos kraštovaizdžiu.

Jis tampa keliu, kuriuo judėjo žmonės, prekės, kariai ir istorijos.

---

Raudondvaris – kai dvaras tampa gyvenimo istorija

Viena pirmųjų svarbių kelionės stotelių – Raudondvaris.

Ir čia galima labai gražiai pereiti nuo viduramžių istorijos prie visai kitokio Lietuvos gyvenimo.

Raudondvario istorijoje susitinka pilis, dvaras, Radvilos, Tiškevičiai, puotos, menas, kelionės ir žmonių likimai.

XIX amžiuje, Raudondvarį įsigijus Tiškevičiams, dvaras išgyveno tikrą aukso amžių. Čia buvo rūpinamasi ne tik reprezentacija. Dvare veikė biblioteka, buvo sukauptos meno kūrinių ir knygų kolekcijos, veikė oranžerija, buvo laikomi egzotiški gyvūnai.

O dabar įsivaizduokime mokinį, kuris apie dvarą galvoja kaip apie „seną pilį“.

Ir staiga jis išgirsta, kad oranžerijoje augo apelsinai, o garbingiems svečiams buvo patiekiama net apelsinų sriuba.

Dvaras pradeda atrodyti gyvas.

Čia jau galima kalbėti ne tik apie architektūrą, bet ir apie žmones.

Apie tai, kaip jie gyveno.

Kaip keliavo.

Kaip rengė puotas.

Kaip mokė savo vaikus.

Kaip rinko knygas.

Kokių dalykų norėjo turėti savo namuose.

Istorija tampa artimesnė.

---

Raudondvario istorijoje yra ir vaiduoklis

Panemunėje legendos dažnai eina greta tikrosios istorijos.

Raudondvaris – puikus to pavyzdys.

Pasakojama apie jauną grafaitę, kurios gyvenimą nutraukė nelaimė grįžtant iš Kauno. Ji skubėjo pas savo mažą vaiką, tačiau kelionė per upę baigėsi tragedija. Vėliau auklė, prižiūrėjusi kūdikį, esą matė paslaptingą siluetą, kuris priėjo prie mažylio.

Tik vėliau ji suprato, kad galėjo išvysti mirusios motinos vėlę.

Pagal legendą, grafaitė ir po mirties grįždavo aplankyti savo vaiko – ne gąsdinti, o pabučiuoti ir palinkėti jam geros dienos arba ramios nakties.

Tai viena iš tų istorijų, kurią mokiniai prisimena.

Ne todėl, kad joje yra vaiduoklis.

O todėl, kad joje yra žmogus, kuris mylėjo savo vaiką.

Ir būtent tokios istorijos kelionėje veikia labai gerai.

---

Panemunės kelionėje galima kalbėti ir apie tai, ko vadovėlyje nėra

Man labai patinka istoriją pasakoti ne tik per datas.

Data greitai pasimiršta.

Istorija, kuri sukelia vaizdą galvoje, išlieka gerokai ilgiau.

Pavyzdžiui, Panemunėje galima pasakoti apie senas vietas, kuriose žmonės tikėjo vaiduokliais ar kitomis antgamtinėmis būtybėmis.

Prie Vilkijos pasakojama apie kadaise prasmegusį dvarą. Legenda teigia, kad jo vietoje likusi bedugnė, o įmetus akmenį iš požemių dar ilgai girdėdavosi duslus dundėjimas.

Ar tai istorinis faktas?

Ne.

Ir būtent tai galima pasakyti mokiniams.

Ne viską, ką pasakoja žmonės, reikia priimti kaip faktą.

Tačiau legendos taip pat yra istorijos dalis.

Jos parodo, kaip žmonės suprato pasaulį, ko bijojo, kuo tikėjo ir kaip aiškino nepažįstamus reiškinius.

Todėl gera ekskursija nėra ta, kurioje gidas vaikams pasako, kas yra tiesa ir kas netiesa, ir tuo viskas baigiasi.

Gera ekskursija kartais palieka klausimą.

---

Vilkija – Nemuno miestas, kuriame istorija kvepėjo prekyba

Vilkija yra dar vienas pavyzdys, kodėl Panemunės maršrutas toks įvairus.

Čia istorija nėra vien apie pilis ir karus.

Vilkija buvo svarbi prekybos ir laivybos vieta. Per ją ėjo sausumos ir vandens keliai, veikė muitinė, čia sustodavo pirkliai, sielininkai ir keliautojai.

O XVI amžiuje miestelyje buvo net 32 alinės ir 4 midaus parduotuvės.

Tokie skaičiai labai greitai sužadina mokinių vaizduotę.

Nes staiga viduramžių ar senųjų laikų miestelis tampa nebe abstrakčiu tašku istorijos žemėlapyje.

Jame gyveno žmonės.

Jie dirbo.

Prekiavo.

Kelioniavo.

Ilsėjosi.

Susitikdavo.

Ir, matyt, kartais mėgdavo pasėdėti smuklėje.

Tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Panemunės ekskursija moksleiviams gali būti tokia turtinga.

Čia nėra vienos temos.

---

Panemunė – Lietuvos gynybos istorijos kelias

Tačiau jeigu reikėtų pasirinkti vieną pagrindinę Panemunės istorijos liniją, tai būtų Lietuvos kova dėl išlikimo.

Piliakalniai ir pilys čia neatsirado atsitiktinai.

Nemuno slėnis buvo svarbus strateginis kelias, o gynybinės vietos sudarė tam tikrą krašto apsaugos sistemą.

Veliuona buvo itin svarbi LDK gynybai. Archeologiniai tyrimai piliakalniuose ir papiliuose atskleidė gaisrų, griuvėsių ir ginklų liekanų.

Veliuonos pilies istorija ypač dramatiška.

Kryžiuočių puolimų metu pilis buvo ne kartą puolama, o jos gynėjai priešinosi daug stipresniam priešui. Vieno puolimo metu po keliolikos dienų kovų pilis buvo padegta, o vėliau atstatyta ir vėl užpulta.

Tokiose vietose labai lengva įsivaizduoti, kaip atrodė gyvenimas prieš šimtus metų.

Nes čia lieka ne tik pastato sienos.

Lieka reljefas.

Kalnas.

Upė.

Atstumas.

Ir klausimas:

kaip tu pats elgtumeisi, jei žinotum, kad už Nemuno jau artėja priešas?

---

Piliakalniai – vietos, į kurias reikia užlipti

Ir čia prasideda kita šios kelionės dalis.

Fizinis aktyvumas.

Panemunės pilių maršrutas nėra ekskursija, kurioje visą dieną praleidi autobuse.

Reikia vaikščioti.

Kartais – nemažai.

Reikia lipti į kalnus ir piliakalnius, nusileisti, vėl užlipti.

Pagal mūsų maršruto medžiagą, pasirinkus visus objektus, susidaro apie 1000 laiptelių tik į vieną pusę. Žinoma, jų nebūtina visų įveikti, tačiau tai labai aiškiai parodo, kad ši kelionė yra ir fiziškai aktyvi.

Man tai nėra minusas.

Atvirkščiai.

Šiandien vaikams labai dažnai trūksta natūralaus judėjimo.

O Panemunėje nieko nereikia dirbtinai sugalvoti.

Nereikia sakyti:

„Dabar atliksime fizinio aktyvumo užduotį.“

Tiesiog einame.

Ir po kelių valandų paaiškėja, kad visi nuėjo nemažai kilometrų.

Užlipo į ne vieną kalną.

Nusileido.

Vėl užlipo.

Ir dar turėjo laiko pasikalbėti su klasės draugais.

---

Apie 1000 laiptelių – ne rekordui, o patirčiai

Šitoje vietoje noriu pabrėžti vieną dalyką.

Mes nekviečiame vaikų į sporto varžybas.

Nėra tikslo kuo greičiau įkopti į piliakalnį.

Nėra svarbu, kas pirmas pasiekė viršų.

Panemunės kelionės fizinis aktyvumas atsiranda natūraliai.

Einame ramiu tempu.

Sustojame.

Klausomės.

Apsižvalgome.

Darome pertrauką.

Ir keliaujame toliau.

Tai svarbu ir mokytojams, nes tokia kelionė leidžia klasę išjudinti, tačiau nereikia visos programos paversti sporto užsiėmimu.

---

Užkandžiai gamtoje – maža, bet labai svarbi kelionės dalis

Yra vienas dalykas, kurio negalima įrašyti į lankytinų objektų sąrašą.

Tai – bendras užkandžių sustojimas.

Panemunės maršrute tam yra daug tinkamų vietų.

Čia galima sustoti, atsikvėpti, pailsėti, užkąsti gamtoje. Maršruto medžiagoje netgi pabrėžiama, kad kelionėje yra daug vietų, kur galima atsipūsti ir pasistiprinti, o prireikus galima rinktis ir kavines ar restoranus.

Atrodo paprasta.

Bet mokinių kelionėje tokios akimirkos labai svarbios.

Nes ekskursija nėra vien informacijos perdavimas.

Tai yra ir bendras klasės laikas.

Kai mokiniai atsisėda ant suoliuko ar pievoje, išsitraukia savo maistą, dalijasi užkandžiais, juokiasi, kalbasi apie tai, ką ką tik girdėjo, kelionė tampa nebe pamoka.

Ji tampa prisiminimu.

---

Raudonė – pilis, kurioje istorija tampa labai asmeniška

Jeigu Panemunėje norisi parodyti, kaip istorija gali būti susijusi su žmogaus jausmais, Raudonė tam idealiai tinka.

Raudonės pilies istorijoje išliko ne tik architektūra.

Čia liko žmonių likimai.

Vienas iš įspūdingiausių pasakojimų – apie Sofiją ir portugalą Žozė Karlą de Faria e Castro.

Jų istorija prasidėjo Madeiroje, tačiau gyvenimas juos nuvedė į Raudonę. Žozė čia liko, sukūrė šeimą ir, Sofijai mirus, dar daugelį metų gyveno Raudonėje. Jis nevedė antrą kartą ir vis grįždavo į Portugaliją, o vėliau – atgal į Lietuvą.

Tai istorija apie žmogų, kuris atsidūrė labai toli nuo savo gimtinės, tačiau svetimas kraštas tapo jo namais.

Ir tokios istorijos ypač gerai veikia kelionėse.

Nes mokiniai pradeda suprasti, kad žmonės prieš šimtą ar kelis šimtus metų jautė lygiai taip pat.

Jie mylėjo.

Ilgėjosi.

Liūdėjo.

Kūrė planus.

Klydo.

Ir neteko artimųjų.

---

Panemunės pilis – dar vienas istorijos sluoksnis

Toliau keliaujant Nemuno keliu atsiveria ir pati Panemunės pilis, dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi.

Jos istorija jau vėl kitokia.

Renesanso stiliaus rezidencinė pilis stovi šalia seno parko, kuriame išlikę penki kaskadiniai tvenkiniai.

Čia galima kalbėti apie tai, kaip gynybinės pilys ilgainiui keitė savo paskirtį.

Kaip vieta, kuri kažkada buvo susijusi su gynyba ir karais, vėliau galėjo tapti rezidencija.

Tai puikus būdas mokiniams parodyti, kad pastatai taip pat turi savo gyvenimą.

Jie nėra statiški.

Jų paskirtis keičiasi kartu su visuomene.

---

Panemunės istorija – ne tik didieji kunigaikščiai

Dar viena priežastis, kodėl šią kryptį verta rinktis mokyklos kelionei, yra žmonės, kurie nėra tokie garsūs kaip Vytautas Didysis ar Kęstutis, tačiau jų istorijos ne mažiau įdomios.

Vilkijoje galima kalbėti apie brolius Antaną ir Joną Juškas.

Jų gyvenimas buvo labai skirtingas, tačiau abu paliko didžiulį pėdsaką Lietuvos kultūroje.

Antanas Juška rinko lietuvių liaudies dainas, užrašinėjo papročius ir kalbą. Jo surinktoje medžiagoje atsispindi kelių šimtmečių Lietuvos kaimo gyvenimas – darbai, vestuvės, meilė, mirtis, kasdienybė.

Tai dar vienas labai gražus istorijos kampas.

Kartais žmogus ne stato pilies ir nevadovauja kariuomenei.

Jis tiesiog užrašo tai, ką kiti galėjo pamiršti.

Ir dėl to šiandien mes žinome gerokai daugiau apie žmonių gyvenimą.

---

Net Panemunės legendos pasakoja apie vertybes

Daug Panemunės legendų iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip smagūs ar šiurpūs pasakojimai.

Tačiau už jų dažnai slypi tam tikros vertybės.

Pavyzdžiui, Jučionių karalaitės legenda pasakoja apie merginą, kuri užpuolus priešams pasirinko pabėgti su mylimuoju, užuot gynusi savo kraštą. Pasak legendos, jos tėvas prakeikė dukrą, ir ji virto akmeniu.

Šiandien mes galime su mokiniais klausti:

Ar jos poelgis buvo teisingas?

Ar tėvas turėjo teisę taip pasielgti?

Ar legenda iš tiesų pasakoja apie akmenį, ar apie atsakomybę už savo bendruomenę?

Ir štai turime pokalbį, kurio neįmanoma suplanuoti vien pagal ekskursijos programos punktus.

---

1863 metų sukilimo pėdsakai Panemunėje

Panemunė leidžia kalbėti ne tik apie viduramžius.

Čia yra ir XIX amžiaus Lietuvos istorija.

Ringovės kaime išliko vieta, susijusi su vienu iš 1863 metų sukilimo vadų – kunigu Antanu Mackevičiumi.

Šaltiniuose nurodoma, kad 1863 m. gruodžio 17 d. jis buvo suimtas viename Ringovės kaimo name. Vėliau Kaune jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Jo atminimui šioje vietoje pastatytas paminklas.

Tokiose vietose istorija vėl tampa konkreti.

Ne „1863 metų sukilimas“.

O konkretus žmogus.

Jo pasirinkimas.

Jo rizika.

Jo likimas.

Ir vieta, kurioje tai įvyko.

---

Tai kas iš tikrųjų yra Panemunės pilių ekskursija?

Jeigu reikėtų labai trumpai atsakyti, sakyčiau:

tai visa diena istorijos kelyje.

Bet vien to nepakanka.

Tai ir:

• pilys;
• piliakalniai;
• Nemuno slėnis;
• dvarai;
• legendos;
• meilės istorijos;
• Lietuvos kovų istorija;
• žmonių likimai;
• 1863 metų sukilimo pėdsakai;
• fizinis aktyvumas;
• pasivaikščiojimai gamtoje;
• užkandžių pertraukos;
• bendras klasės laikas;
• ir, svarbiausia, gyvas pasakojimas.

Mūsų maršruto medžiagoje pati kelionės idėja apibūdinama labai paprastai – svarbu ne tik prisiminti datas, bet suprasti ir pajusti įvykius.

Man tai labai artima.

Nes būtent taip aš suprantu gido darbą.

---

Kodėl Panemunės pilys ypač tinka mokinių ekskursijai?

Mokinių ekskursija neturėtų būti tik pamoka kitoje vietoje.

Jeigu mokiniai tris valandas sėdi ir klauso gido, tai jau savaime nėra labai gera kelionė.

Panemunėje galima daryti kitaip.

Pirmiausia – istorija.

Tada – kelias.

Tada – judėjimas.

Tada – nauja istorija.

Tada – gamta.

Tada – legenda.

Tada – užkandžių pertrauka.

Ir vėl kelias.

Toks ritmas leidžia išlaikyti mokinių dėmesį ir kartu neperkrauti jų informacija.

Vienu metu klausaisi.

Kitu – eini.

Trečiu – žiūri.

Ketvirtu – kalbiesi su draugu.

O vakare paaiškėja, kad per vieną dieną pamatyta ir išgirsta gerokai daugiau, negu būtų galima tikėtis.

---

Ar tai kelionė visiems?

Čia taip pat verta būti atviriems.

Panemunės pilių maršrutas nėra pats lengviausias, jei norima aplankyti viską.

Yra kalnų.

Yra laiptų.

Yra ilgesnių pasivaikščiojimų.

Todėl mokytojams verta apie tai žinoti iš anksto ir pasirinkti tinkamą aprangą bei avalynę. Maršruto medžiagoje taip pat pabrėžiama, kad ne visus laiptelius būtina įveikti.

Tačiau būtent ši savybė ir daro kelionę kitokią.

Tai nėra ekskursija, kurioje reikia tik išlipti iš autobuso.

Čia reikia pajudėti.

---

Ir galbūt būtent to šiandien labiausiai reikia

Kartais mokytoja prieš kelionę klausia:

„O ką vaikai ten veiks?“

Panemunėje atsakymas labai paprastas.

Jie keliaus.

Jie klausysis istorijų.

Jie lips į piliakalnius.

Jie vaikščios po parkus.

Jie žiūrės į Nemuną.

Jie ieškos pasakojimuose tiesos ir legendos ribos.

Jie valgys savo atsineštus užkandžius gamtoje.

Jie juoksis.

Jie pavargs.

Jie vėl eis.

Ir galbūt vakare autobuse dalis jų užmigs.

Bet tai ir yra tikra kelionė.

---

Panemunę norėčiau sugrąžinti į mokyklų kelionių žemėlapį

Prieš kelerius metus Panemunės kryptimi keliavome labai daug.

Todėl šis maršrutas man nėra tik dar viena programa mūsų svetainėje.

Aš jį pats esu daug kartų važiavęs.

Daug kartų čia pasakojau.

Daug kartų lipau tais pačiais laiptais kartu su mokiniais.

Ir turbūt būtent todėl šiandien į jį žiūriu ne kaip į objektų sąrašą.

Man tai – visa kelionės diena.

Diena, kurioje gali būti ir istorijos mokytojas, ir pasakotojas, ir žmogus, kuris tiesiog rodo gražią Lietuvos vietą.

Diena, kai gali pradėti nuo kryžiuočių ir baigti pokalbiu apie tai, ką mokiniai labiausiai prisimins.

Diena, kai istorija yra ne tik užrašyta lentoje, bet ir matoma aplinkui.

---

Panemunės pilys – kai Lietuvos istorija turi savo kelią

Galbūt todėl Panemunė man ir patinka.

Čia nereikia vaikams aiškinti, kodėl istorija įdomi.

Reikia tik mokėti ją papasakoti.

Nes aplinkui jau yra viskas:

pilys,

piliakalniai,

Nemunas,

miškai,

dvarai,

legendos,

meilės istorijos,

kovos,

sukilimai,

žmonių likimai

ir kelias, kuriuo visa tai sujungta.

O tada belieka eiti.

Kartais aukštyn.

Kartais žemyn.

Kartais per istoriją.

Kartais per legendą.

Kartais per mišką.

Ir kartais tiesiog palei Nemuną.

Todėl Panemunės pilių kelionė nėra ekskursija, kurią reikia „atidirbti“.

Tai kelionė, kurią reikia išgyventi.

Ir jeigu klasė grįždama namo dar ginčysis, ar tas vaiduoklis iš tiesų galėjo egzistuoti, prisimins, kiek laiptų užlipo, arba autobuse dar kartos vieną išgirstą istoriją – vadinasi, kelionė pavyko.

---

PANEMUNĖS PILYS SU GIDEO

GIDEO organizuojama kelionė po Panemunę skirta mokinių grupėms, norinčioms Lietuvos istoriją pažinti ne vien muziejuje ar klasėje.

Tai pažintinė kelionė, kurioje istorinis pasakojimas derinamas su pasivaikščiojimais, piliakalniais, pilimis, gamta ir aktyviu dienos ritmu.

Čia svarbu ne tik tai, ką pamatysime, bet ir tai, ką išsivešime iš kelionės.

Galbūt vieną istoriją.

Galbūt legendą.

Galbūt gražų Nemuno vaizdą.

O gal tiesiog prisiminimą apie dieną, kai visa klasė kartu lipo į dar vieną kalną.

Panemunę verta atrasti iš naujo.

JEIGU PANEMUNĖ JUS SUDOMINO

Panemunę galima pažinti skirtingais maršrutais – nuo istorinių pilių ir piliakalnių iki atskirų Nemuno krašto vietų. Moksleivių grupėms galime pritaikyti kelionės programą pagal klasės amžių, norimą trukmę ir pasirinktus objektus.

Kelionė po Panemunę
Pilys, piliakalniai, istorijos, legendos ir aktyvi diena prie Nemuno.

PANEMUNĖ – KELIONĖ KUR PILYS, NEMUNO SLĖNIS IR ŽEMAITIJOS PATIRTYS

Daugiau panašių kelkonių

 

Kelionės